Living&poetry

Mes niekada nebuvom susitik ę, augome skirtingose šalyse, žaidėme atskirose smėlio dėžėse ir tikriausiai klausėmės skirtingos muzikos. Tu šokinėjai nuo krioklio, o aš niekada nebuvau jo mačiusi. Kai tu lakstei laukais, vaikydamasis drugelius, aš kaip baikšti ūdra slėpdavausi po medžių šaknimis ir mokiausi geometrijos. Dar aš nešiojau akinius. Mus skyrė ledynų siena. Aš kaip gervė tiesiau kaklą aukštyn tikėdamasi tave pamatyti, o tu suaugai į tvirtą kamieną. Bet kartais man pavykdavo tave išvysti. Sapne. Mes brisdavom per klampias tarsi manų košė sniego pusnis, susikibę už rankučių. Kartu skaičiuodavom baltus debesis ir galvodavom, kad iki Dievo arčiau nei iki vienas kito. Niekieno nemaišomi, eidavom ilgai ilgai kaip per nesibaigiančio ilgumo paradą, kol atsirasdavo nuospaudos. Tada aš pabusdavau iš miego, ir mes tyliai išsiskirdavom. Ir vėl pasaulis mums buvo kitoks. Tik saulė buvo ta pati. Ir noras mylėti. 

Pakilk iš patalo, Angelita, mama jau užgesino visas šviesas. Tamsa – vienintelė viltis išvysti Manolito, kurio pasiilgusi trapi širdis. Ji – kaip į nelaisvę sugautas paukštis blaškosi sparnais. Tik ta nelaisvė – tai palaiminga šiluma, sumišusi melodija su pasimetusiom natom, Galinga kaip pašėlęs vandenynas... Pasidavimas nuo kiekvieno prisilietimo... O apkabinimas tvirtesnis už bet kokį kiautą. Jis pakylėja į nepažintą aukštį Virš gėdos skęsti atodūsių bangoj. Ir baimė, tarsi akimirksniu užpūtus žvakę, ištirpsta keistoj orgazmo šilumoj. Žinotų tėvas – taikos šeimoj nebūtų. Gyvenimo duetui jis nepritars. Jaunuolis jo dukters nevertas. Bet už pavojų stipresnis meilės skonis tarsi ant plunksnos išskraidina tyliai pro duris. Jis laukia. Jis jau laukia. Švilpauja po žvaigždėtu dangumi Jūs garsiai juokiatės, bet šypsenos veide nėra. Ir verkiate kartu, nes ryt jūs liksite vieni – Be vienas kito. Tau tiesia žiedą, o širdy užgęsta žvakė: Jis išplaukia