Living&poetry

Tu atėjai su šviesa, perskrodei milijonus šviesmečių, kad pripildytumei mūsų širdis švelnumo. Diena, kai didelė banga išplukdė kriauklę su balto tyrumo perlu.Taip netikėtai. Šalta žiemos diena pražydo gražiausiomis spalvomis, pirmąkart pažvelgus į tavo guvias akis. Visa didybė išgaravo. Man ir tau reikėjo susitikti... Klausau tavęs, ir mano širdis juokiasi. Tu pasakoji apie lovą tarsi erdvėlaivį, kapitono nuotykius su baisa-pabaisa, kosminės rajos dūrį, mažosios musės maištą-šmeižtą ir didžiulį voratinklį, kuriame viskas pranyksta. Viskas tarsi gyva... - O kas, jei ir aš išnyksiu, ir tu manęs nesurasi?  - Visi keliai veda pas mane. Aš kaip platus vandenynas, apglėbiantis jūras, kaip pati giliausia jūra, prisišaukianti upių vandenis, kaip pati srauniausia upė, į kurią skuba visi mažyčiai upeliai, kaip tyriausias upelis, nusiritęs nuo ledinės kalno viršunės.  - Ar tu sėdėsi ant to kalno ir manęs lauksi? - Aš būsiu ir tavo kalnas, tavo mama. Tavo būtis visoje amžinybėje. -

Žiūriu į tavo akis. Galiu paskęsti jose kaip agurkas mišrainėje, susmulkintas į daug mažų kasnelių. Tu žiūri į mane ir šypsaisi, aš nusišypsau atgal. Mes neskubame namo, nors miego norime abu. “Gal eikime pasivaikščioti?”, pamoji ežero pusėn. Žinai, man pati nuobodžiausia mintis būtų sukti ratus aplink ežerą. Tiesiog? Aš mieliau būčiau ta, kuri visą save atiduočiau šokiui-pokiui, nes šokyje jaučiuosi laiminga. O su tavim man gera. Muzika prityla, kažkas dar bando išspausti nerišlų tostą. Vazos dūžta. Aš mirkteliu, ir mes pabėgam nuo viso šurmulio. Pakeliui dar pačiumpi du balionus, ištiesi man mėlyną. Ir mes patraukiam ežero pusėn kaip du draugai, einantys į gimtadienio šventę. Vaizdas prie vandens gana nykus, medžiai plikas šakas atkišę, gerai, kad bent tujos ištisus metus žaliuoja. Ne taip šalta. Tu nuskini šakelę ir įsegi man į plaukus tarsi kaspiną. Jaudulys pamaže atlėgsta. Ir mes einame. Pasivaikščioti. Ritmas koja kojon. Mums linksma. Tu vis kažką pasakoji, o aš juokiuosi.

I š namų pabėgo Miegas, rado praviras duris. Pas vaikus, kurie nemiega, betvarkės jis netvarkys ! Susikrovė į lagaminą grožio kupinus sapnus: Šiąnakt – apie patrakusį pingviną, ryt – šokoladinius batonus plukdančius laivus... ...Ech, gal visgi grįžti? Išgirdęs ryžtingą: „ Nemiegosim “, „ ne-mie-go-sim“ , Gana! Užvėrė spyną ir patraukė tyliai per vartus. Šikšnosparnio taksi sustabdęs, tarė: - Prašau atgal mane, ir tiesiai į Mėnulį. Šioje šeimoj tai buvo tik laikina stotelė. Ir jiedu tuoj pro tamsų rūką tolyn iškūrė. Namuos šešėlių teatras rimo, Ir žvaigždės žiovulio dulkes pabarstė, Palmės šakeles už geriausią pjesę išdalino, Sėkmė lydėjo tuos, kam reikia. Miego patale. Miego, bet jo nebuvo ! Tėvas skubiai telefoną, renka numerį du trys du trys. Laimei pakelia ragelį. Balsas kitame gale: - Sapnų kelionių biuras klauso. O tėvas švyst : -Nerandam mūsų Miego. Tikiuos padėti galit? ! - Pradingo, sakot? Bet taip nebūna,- It mok

Įkvėpimas – palaidūnas, pasislėpęs mėnesienoj švilpauja įkyriai. Nuo namų pabėgęs ūpas tūno tyliai saugumo dėlei. Ar kas švystels mintį, žodį šviežiai kvepiančius pietus? Valgyt noris, oi kaip noris kurti, kalbinti kitus. Prieblandoj paskęsta kelias, be žemėlapio baugu, Ar paklydėlį surasti lemta? Verta laukti iš to triukšmo muzikos tylos.

Ji trenkia akmeniu iš dangaus neklausdama, nusineša kaip stichija, išskraidina neįtikimu greičiu į orbitą. Įmestų ir į Marso kraterį, jei norėtų... Ir mirksti jausmų jūroje iki paskutinio lašo be drąsos išbristi, nes ta galia apnuogina. O kai bangos beatodairiškai išplukdo, užsimerki  kaip vaikas manydamas, kad esi nematomas, ir dingsti. ... Iš paukščio skrydžio visi vingiuoti keliai veda į tiesiausias pieštuko linijas, bet stovėdamas žemėje matai kiekvieną nelygumą, ir jis atrodo tau toks svarbus. Medžių žaluma praslysta pro akis, pamiršti mėgautis bučiniu ryte. Nes išprotėjęs gyvenimo ritmas paleidžia dviračiu žemyn nuo kalno, ir niekaip negali sustabdyti.  ... Viskas, kas vyksta aplink, yra tiesa apie tave. Priimk save tokį, koks esi. Atsigerk iš laimės šulinio, prisipildyk ramybės ir gerumo. Nes tu esi meilė. Beribė ir bekraštė kaip nulinė gravitacija tavo sapnuose. Prisimink.

Draugystė su Benoit užsimezgė iš meilės kavai ir ekspresionizmui. Kiekvieną ketvirtadienio rytą ir penktadienio popietę jis užsukdavo į ponios Leroy  La Petite Boulangerie,  kuri buvo įsikūrusi kitapus traukinių stoties. Dėmesį traukė jo eklektiškai elegantiškas kostiumas - tamsių tonų tvido švarkas, dažnai languotos kelnės ir visada ryškios kojinės. Ausyje kybojo auksinis auskaras. Apskritą veidą puošė storo rėmo akiniai, kuriuos kartkartėmis nusiėmęs pakeldavo į saulę, tada stipriai patrindavo į rankogalį, ir vėl užsidėjęs, įnikdavo į knygą. Vartydavo spalvotus puslapius iš lėto, kartais užlenkdamas trikampį, tada paskubomis kažką pažymėdavo blonknote. Irena niekada neskubėdavo. Kavos užsukdavo dvidešimčia minučių anksčiau, nors įprastai Géry traukinys vėluodavo. Irenai patiko stebėti kaimyną prie gretimo staliuko. Jis buvo kaip šviežias vėjo gūsis jos akims palyginus nykiame Prancūzijos kaime. Bent taip ji jautė visus tuos penkerius metus, išvykusi iš Vilniaus. Ji niekada nesi

Buvo pats vidurdienis. Saulės spinduliai ropštėsi gretimo namo stogų mozaikomis, atverdami ištisus klodus vaizduotei. Spalvų magija koketiškai piešė jūros gyvius, šokančius tarp gėlių, fantasmagoriškas būtybes ilgomis kasomis, metančias žvilgsnius tiesiai į sielos gelmes. Absoliuti darna sumišime. Pro atvirą langą įskriejo smirdančių drundalietų kakofonija. Pakilusi nuo rašomojo stalo, ji paskubomis užvėrė langines. Banguojantis peizažas išnyko tamsoje akimirksniu, kaip nusileidus užsklandai po spektaklio užgęsta salės šviesos. Tas kelias sekundes – mirtina tyla, kūnas pasiduoda tarsi po ilgos bėgimo distancijos, o širdis viltingai laukia ir… Ir pasigirsta plojimai. Ji lankstosi tarsi sporto atstovas, užlipęs ant aukščiausio pakylos laiptelio. Ovacijos vis netyla… Būtent dabar ją erzino bereikalingas triukšmas. O gal ji nebesijautė esanti jo dalimi. Dabar ji buvo tik stebėtoja. Motyvacija kurti taip netikėtai pasitraukė, o gal pati sąmoningai to atsisakė? Kambarys buvo pilna

Sako, stebuklų nebūna. Sako, susidraugaujame tik su panašiais į save. Prieš dvidešimt metų susitikom licėjaus suoluose ir koridoriuose, choro būreliuose. O ką daryti, kai paaiškėja, kad yra ir skirtumų? Susidraugavom ir su jais. Jie mus įkvepia, kartais erzina, o dažniausia - skatina mąstyti ir pažinti iš naujo.  Esame žavios asmenybės su stipriu polėkiu, ypač kai drauge (ir tik! merginos) kur nors imam ir išvykstam: pabėgam ieškoti mažyčių Graikijos salų, renkam gražiausią Gaudi šedevrą Barselonoje ar valgom plombyrą kaimo sodyboje. Ir dar apie atradimus - neseniai gimtadienio proga gavau bilietą į svajonių koncertą su citata: "Yra tik du būdai, kaip gyventi. Vienas – galvoti, jog stebuklų nebūna. Kitas – galvoti, jog viskas yra stebuklas."