Laiškas joms



Sako, stebuklų nebūna.
Sako, susidraugaujame tik su panašiais į save. Prieš dvidešimt metų susitikom licėjaus suoluose ir koridoriuose, choro būreliuose. O ką daryti, kai paaiškėja, kad yra ir skirtumų? Susidraugavom ir su jais. Jie mus įkvepia, kartais erzina, o dažniausia - skatina mąstyti ir pažinti iš naujo. 
Esame žavios asmenybės su stipriu polėkiu, ypač kai drauge (ir tik! merginos) kur nors imam ir išvykstam: pabėgam ieškoti mažyčių Graikijos salų, renkam gražiausią Gaudi šedevrą Barselonoje ar valgom plombyrą kaimo sodyboje.
Ir dar apie atradimus - neseniai gimtadienio proga gavau bilietą į svajonių koncertą su citata: "Yra tik du būdai, kaip gyventi. Vienas – galvoti, jog stebuklų nebūna. Kitas – galvoti, jog viskas yra stebuklas."

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Namai, kuriuose nemiega vaikai

Vaizdas
I š namų pabėgo Miegas, rado praviras duris. Pas vaikus, kurie nemiega, betvarkės jis netvarkys ! Susikrovė į lagaminą grožio kupinus sapnus: Šiąnakt – apie patrakusį pingviną, ryt – šokoladinius batonus plukdančius laivus... ...Ech, gal visgi grįžti? Išgirdęs ryžtingą: „ Nemiegosim “, „ ne-mie-go-sim“ , Gana! Užvėrė spyną ir patraukė tyliai per vartus. Šikšnosparnio taksi sustabdęs, tarė: - Prašau atgal mane, ir tiesiai į Mėnulį. Šioje šeimoj tai buvo tik laikina stotelė. Ir jiedu tuoj pro tamsų rūką tolyn iškūrė. Namuos šešėlių teatras rimo, Ir žvaigždės žiovulio dulkes pabarstė, Palmės šakeles už geriausią pjesę išdalino, Sėkmė lydėjo tuos, kam reikia. Miego patale. Miego, bet jo nebuvo ! Tėvas skubiai telefoną, renka numerį du trys du trys. Laimei pakelia ragelį. Balsas kitame gale: - Sapnų kelionių biuras klauso. O tėvas švyst : -Nerandam mūsų Miego. Tikiuos padėti galit? ! - Pradingo, sakot? Bet taip nebūna,- It mok
Skaityti toliau

Emigracija

Vaizdas
Draugystė su Benoit užsimezgė iš meilės kavai ir ekspresionizmui. Kiekvieną ketvirtadienio rytą ir penktadienio popietę jis užsukdavo į ponios Leroy  La Petite Boulangerie,  kuri buvo įsikūrusi kitapus traukinių stoties. Dėmesį traukė jo eklektiškai elegantiškas kostiumas - tamsių tonų tvido švarkas, dažnai languotos kelnės ir visada ryškios kojinės. Ausyje kybojo auksinis auskaras. Apskritą veidą puošė storo rėmo akiniai, kuriuos kartkartėmis nusiėmęs pakeldavo į saulę, tada stipriai patrindavo į rankogalį, ir vėl užsidėjęs, įnikdavo į knygą. Vartydavo spalvotus puslapius iš lėto, kartais užlenkdamas trikampį, tada paskubomis kažką pažymėdavo blonknote. Irena niekada neskubėdavo. Kavos užsukdavo dvidešimčia minučių anksčiau, nors įprastai Géry traukinys vėluodavo. Irenai patiko stebėti kaimyną prie gretimo staliuko. Jis buvo kaip šviežias vėjo gūsis jos akims palyginus nykiame Prancūzijos kaime. Bent taip ji jautė visus tuos penkerius metus, išvykusi iš Vilniaus. Ji niekada nesi
Skaityti toliau

(Ne)harmonija

Vaizdas
Buvo pats vidurdienis. Saulės spinduliai ropštėsi gretimo namo stogų mozaikomis, atverdami ištisus klodus vaizduotei. Spalvų magija koketiškai piešė jūros gyvius, šokančius tarp gėlių, fantasmagoriškas būtybes ilgomis kasomis, metančias žvilgsnius tiesiai į sielos gelmes. Absoliuti darna sumišime. Pro atvirą langą įskriejo smirdančių drundalietų kakofonija. Pakilusi nuo rašomojo stalo, ji paskubomis užvėrė langines. Banguojantis peizažas išnyko tamsoje akimirksniu, kaip nusileidus užsklandai po spektaklio užgęsta salės šviesos. Tas kelias sekundes – mirtina tyla, kūnas pasiduoda tarsi po ilgos bėgimo distancijos, o širdis viltingai laukia ir… Ir pasigirsta plojimai. Ji lankstosi tarsi sporto atstovas, užlipęs ant aukščiausio pakylos laiptelio. Ovacijos vis netyla… Būtent dabar ją erzino bereikalingas triukšmas. O gal ji nebesijautė esanti jo dalimi. Dabar ji buvo tik stebėtoja. Motyvacija kurti taip netikėtai pasitraukė, o gal pati sąmoningai to atsisakė? Kambarys buvo pilna
Skaityti toliau