(Ne)harmonija

Buvo pats vidurdienis. Saulės spinduliai ropštėsi gretimo namo stogų mozaikomis, atverdami ištisus klodus vaizduotei. Spalvų magija koketiškai piešė jūros gyvius, šokančius tarp gėlių, fantasmagoriškas būtybes ilgomis kasomis, metančias žvilgsnius tiesiai į sielos gelmes. Absoliuti darna sumišime.

Pro atvirą langą įskriejo smirdančių drundalietų kakofonija. Pakilusi nuo rašomojo stalo, ji paskubomis užvėrė langines. Banguojantis peizažas išnyko tamsoje akimirksniu, kaip nusileidus užsklandai po spektaklio užgęsta salės šviesos. Tas kelias sekundes – mirtina tyla, kūnas pasiduoda tarsi po ilgos bėgimo distancijos, o širdis viltingai laukia ir… Ir pasigirsta plojimai. Ji lankstosi tarsi sporto atstovas, užlipęs ant aukščiausio pakylos laiptelio. Ovacijos vis netyla…

Būtent dabar ją erzino bereikalingas triukšmas. O gal ji nebesijautė esanti jo dalimi. Dabar ji buvo tik stebėtoja. Motyvacija kurti taip netikėtai pasitraukė, o gal pati sąmoningai to atsisakė? Kambarys buvo pilnas tylos. Ji nei guodė, nei liūdino. Tiesiog gyveno kartu.

Įjungusi stalinę lempą, ji rašė toliau: auksinių šaukštų rinkinys – Danielai, šilkinės suknelės – teatro drabužinei, raudonmedžio spinta – Tomui (su prierašu: “saugok, čia šeimos relikvija”), butas – …

Tylą perskrodė skambutis į duris, griežiantis devintąją Bethoveno simfoniją. Baisiai įkyrus sintetinis darinys. “Taip sujaukti odę džiaugsmui galiu tik aš”, pamanė. Kažkodėl ši mintis ją visada pralinksmindavo.

Pro akutę į ją žiūrėjo juodaplaukis su balta puokšte. Nedrąsiai pravėrusi duris, piktoku tonu paklausė:

-       Ar lelijos man?

-  Jums. Ir atvirlaiškis, ponia. Pasirašykit čia, prašom. 

-   Laiškas? – suraukusi antakius, išspaudė rūgščią šypseną.

Mėlynos gelmės atvirlaiškio kitoje pusėje švytėjo:

- Dar ne laikas, Mari. DIEVAS.