Gyvenimo šventės

Žiūriu į tavo akis. Galiu paskęsti jose kaip agurkas mišrainėje, susmulkintas į daug mažų kasnelių. Tu žiūri į mane ir šypsaisi, aš nusišypsau atgal. Mes neskubame namo, nors miego norime abu. “Gal eikime pasivaikščioti?”, pamoji ežero pusėn. Žinai, man pati nuobodžiausia mintis būtų sukti ratus aplink ežerą. Tiesiog? Aš mieliau būčiau ta, kuri visą save atiduočiau šokiui-pokiui, nes šokyje jaučiuosi laiminga. O su tavim man gera.

Muzika prityla, kažkas dar bando išspausti nerišlų tostą. Vazos dūžta. Aš mirkteliu, ir mes pabėgam nuo viso šurmulio. Pakeliui dar pačiumpi du balionus, ištiesi man mėlyną. Ir mes patraukiam ežero pusėn kaip du draugai, einantys į gimtadienio šventę.

Vaizdas prie vandens gana nykus, medžiai plikas šakas atkišę, gerai, kad bent tujos ištisus metus žaliuoja. Ne taip šalta. Tu nuskini šakelę ir įsegi man į plaukus tarsi kaspiną. Jaudulys pamaže atlėgsta. Ir mes einame. Pasivaikščioti. Ritmas koja kojon. Mums linksma. Tu vis kažką pasakoji, o aš juokiuosi. Tikėk, neatsimenu, kada dar man buvo taip juokinga. Kaip norėčiau prisiminti, ką tu man tada sakei…

Ratas greitai apsisuka. Norėčiau prisiliesti, pajusti tavo ranką savo delne. Manau, tu taip pat. Bet stabdo supratimas, kad aš jau išvykstu. Turiu bilietą. Nereikia kvietimo “mylėk”, nes aš tiesiog jaučiu. Noriu sakyti “lauk, aš sugrįšiu”, o ištariu: “na štai, ir baigėsi”…