Gyva širdis

Tu atėjai su šviesa, perskrodei milijonus šviesmečių, kad pripildytumei mūsų širdis švelnumo. Diena, kai didelė banga išplukdė kriauklę su balto tyrumo perlu.Taip netikėtai. Šalta žiemos diena pražydo gražiausiomis spalvomis, pirmąkart pažvelgus į tavo guvias akis. Visa didybė išgaravo. Man ir tau reikėjo susitikti...

Klausau tavęs, ir mano širdis juokiasi. Tu pasakoji apie lovą tarsi erdvėlaivį, kapitono nuotykius su baisa-pabaisa, kosminės rajos dūrį, mažosios musės maištą-šmeižtą ir didžiulį voratinklį, kuriame viskas pranyksta. Viskas tarsi gyva...

- O kas, jei ir aš išnyksiu, ir tu manęs nesurasi? 

- Visi keliai veda pas mane. Aš kaip platus vandenynas, apglėbiantis jūras, kaip pati giliausia jūra, prisišaukianti upių vandenis, kaip pati srauniausia upė, į kurią skuba visi mažyčiai upeliai, kaip tyriausias upelis, nusiritęs nuo ledinės kalno viršunės. 

- Ar tu sėdėsi ant to kalno ir manęs lauksi?

- Aš būsiu ir tavo kalnas, tavo mama. Tavo būtis visoje amžinybėje.

- Amžinybė? Kas tai?

- Tai pati gražiausia muzika, kuri niekada nesibaigia.