Meilės laiškai

Mes niekada nebuvom susitikę, augome skirtingose šalyse, žaidėme atskirose smėlio dėžėse ir tikriausiai klausėmės skirtingos muzikos. Tu šokinėjai nuo krioklio, o aš niekada nebuvau jo mačiusi. Kai tu lakstei laukais, vaikydamasis drugelius, aš kaip baikšti ūdra slėpdavausi po medžių šaknimis ir mokiausi geometrijos. Dar aš nešiojau akinius.

Mus skyrė ledynų siena. Aš kaip gervė tiesiau kaklą aukštyn tikėdamasi tave pamatyti, o tu suaugai į tvirtą kamieną. Bet kartais man pavykdavo tave išvysti. Sapne. Mes brisdavom per klampias tarsi manų košė sniego pusnis, susikibę už rankučių. Kartu skaičiuodavom baltus debesis ir galvodavom, kad iki Dievo arčiau nei iki vienas kito. Niekieno nemaišomi, eidavom ilgai ilgai kaip per nesibaigiančio ilgumo paradą, kol atsirasdavo nuospaudos. Tada aš pabusdavau iš miego, ir mes tyliai išsiskirdavom.

Ir vėl pasaulis mums buvo kitoks.

Tik saulė buvo ta pati. Ir noras mylėti.