Intymumas. Interpretacija pagal Vaya con Dios "Puerto Rico"

Pakilk iš patalo, Angelita, mama jau užgesino visas šviesas.

Tamsa – vienintelė viltis išvysti Manolito, kurio pasiilgusi trapi širdis.

Ji – kaip į nelaisvę sugautas paukštis blaškosi sparnais.

Tik ta nelaisvė – tai palaiminga šiluma, sumišusi melodija su pasimetusiom natom,

Galinga kaip pašėlęs vandenynas...

Pasidavimas nuo kiekvieno prisilietimo...

O apkabinimas tvirtesnis už bet kokį kiautą. Jis pakylėja į nepažintą aukštį

Virš gėdos skęsti atodūsių bangoj.

Ir baimė, tarsi akimirksniu užpūtus žvakę, ištirpsta keistoj orgazmo šilumoj.

Žinotų tėvas – taikos šeimoj nebūtų. Gyvenimo duetui jis nepritars.

Jaunuolis jo dukters nevertas.

Bet už pavojų stipresnis meilės skonis tarsi ant plunksnos išskraidina tyliai pro duris.

Jis laukia.

Jis jau laukia. Švilpauja po žvaigždėtu dangumi

Jūs garsiai juokiatės, bet šypsenos veide nėra.

Ir verkiate kartu, nes ryt jūs liksite vieni –

Be vienas kito.

Tau tiesia žiedą, o širdy užgęsta žvakė:

Jis išplaukia iš Puerto Riko...

Rytoj ir vėl švies saulė, tik jos švytėjimo ji nematys.

Bet glostys nugarą it šilkas

Tikėjimas – jis grįš.

Žadėjo grįžti.