Mamos sapnas

Gulim sau vaiskioje žalumoje galvas užvertę. Akys užmerktos, jose vaivorykštės žaižaruoja, o skruostus truputį kutena saulė. Nerūpestinga vasaros atokaita...

Iš gretimo namo atskrieja Bronelės balandėlių kvapas, žinom - ji tuoj plačiai pravers langą ir savo skardžiu balsu perskros: "Vaikai, pietūs!". Mes strimgalviais lekiam i ankštą jos virtuvę, skubam, nes paskutiniam iš mūsų teks vieta prie lango. Vaizdas pro jį puikus, tačiau vis tiek kažkaip nejauku. Čia visada pietaudavo Staselis, o dabar jo nebėra. Jo gyvybė išėjo žiemą. Buvo didis fotografas. Iš tiesų tai šaltkalvis, bet nuotraukas gražias darė. Jų pilni namai. Tokių juodai baltų aukso rėmeliuose. Kažkokio nepaaiškinamo gerumo ir šilumos. Tik vaikų jie neturėjo, tai mus, miesto vaikus, globojo. Istorijas vis tas pačias pasakodavo. O mes sutūpę, būna, klausom, kikenam. Kaip tiek prisišokę per gegužinę tako namo neradę, gėlių pievoj nakvoję, kaip viens kitą apkabinę, taip ir nepaleidę...

"Valgykit, na, valgykit", ragina Bronelė. Aš dirst į sieną - o ten Staselio šypsena pro ūsą kyšo. 

Pagavusi mano žvilgsnį, senolė giliai atsidūsta: - Kiekvienam gyvenime po angelą... Nelabai suprantu jos žodžių, tik jaučiu, kaip tas gumulas suspaudžia gerklę: mama, aš tavęs taip pasiilgau, kur tu? Ta vasara niekada nesibaigia, mama, mama...

...

- Mama, mama, mes blynų norim. -  judina vaikai, pamaže sugrąžindami. Gėris...