Akimirkos atostogos

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko neįvyko. Rytas buvo įprastai sausakimšas. Lietingas sekmadienio rytas. Praretėjus ištikimiausių lankytojų gretoms, prieš akis išniro Ji. Reto grožio, iškili tarsi kamėja.

Širdis pradėjo keistai garsiai mušti it kokia švytuoklė, o protas suskubo: “tvardykis”.

„Laikykis Žiuberai”, išsyk prisiminė tėvo žodžius. Pirmą kartą, kai tėvas juos tarė, perleisdamas antros kartos šeimos kepyklos verslą, jis su energija ir jaunatvišku užsidegimu puolė kuopti įsisenėjusias skolas, tikėdamas greitai užsidirbti tapybos studijoms ir tarti „ačiū, Papa, už patirtį“. Bet įsiligojus mamai, neišdrįso išvykti, ir svajonė sulaukė išnykimo. Liko tik pradulkęs eskizų sąsiuvinys. Po trisdešimties nykių metų jis vis dar stovėjo už to paties prekystalio, kasdien vyniodamas Pain Brié⃰ , klausėsi tų pačių pokalbių apie kates, ligas, gėlių darželius bei sūnėnus, studijuojančius Paryžiuje. Bet po šitiekos metų tos kalbos jo nebeerzino, oda užaugo kieta it duonos pluta:  “taip taip, sloga išties kelia tiek nepatogumų”, “oi, ne, ką Jūs, kokių atostogų, - planuojame dirbti ištisą vasarą”.

Ji buvo kaip ilgai laukta giedra jo pusamžėms akims. Ne, ne, ji tikrai ne vietinė. Jos oda blyški kaip pastelinė drobė, žvilgsnis ilgesingai santūrus, o aura švyti fosforu.

Bet čia ne Provansas, kur atostogautojų minios siaubia vietines krautuves, ir kalnų kalnais čia nepavadinsi. “Ką ji galėtų veikti atokiame Normandijos miestelyje?” netruko susidomėti.

Dar žingsnis, ir nukris stogas.

-       - Bonjour madam, kokios duonos pageidautumėte?

⃰ tradicinė Normandijos duona; pavadinimas kildinamas iš seno normandiško žodžio “brier”, kuris reiškia “sverti”; sunkiasvorė, gaminama su mielėmis, pasižymi kieta pluta.